Holokaustas man visada buvo ir bus mįslė. Viena didelė, nepaaiškinama ir žiauri mįslė. Tai buvo žudynės, sugriovusios tūkstančius gyvenimų, atėmusios milijonus gyvybių. Didesnio žiaurumo pasaulis niekada nebuvo matęs. Vis gi net ir pačiu tamsiausiu istorijos laikotarpiu atsirado tų, kurie nusprendė gelbėti nekaltus žmones. Kodėl taip atsitiko? Kodėl vieni pasirinko žudyti, o kiti mylėti? Tai yra klausimai, besisukantys mano galvoje, kai mąstau apie didžiausią visų laikų tragediją – Holokaustą.
Žydų genocido metu įvykdytų nusikaltimų žmogiškumui priežastys sveiku protu sunkiai suvokiamos. Dangstydamiesi savo pačių sukurta antisemitinė ir ksenofobiška ideologija, naciai išžudė milijonus vyrų ir moterų, vaikų ir senelių. Visi jie buvo laikomi rasiškai nevisaverčiai arba kaltinami rengiantys sąmokslą prieš Vokietiją. Tai buvo melas, leidęs įsikeroti nužmogėjimui. Mane stipriai sukrėtė vieno kalinio, pabėgusio iš koncentracijos stovyklos, liudijimas. Vyras pasakojo matęs, kaip iš traukinio į stovyklą buvo atvesta dešimties metų žydų mergaitė su savo dvejų metų sesute. Kai esesininkas ruošėsi nušauti mažąją, vyresnioji mergaitė metėsi prie jo šaukdama, kodėl jis nori ją nužudyti. Esesininkas nenušovė mažylės, bet gyvą įmetė į krosnį, o vėliau nužudė vyresnėlę. Tas pats klausimas šiandien kyla ir man. Kodėl žmones užvaldė toks žiaurumas?
Atsakymo ieškojau ilgai, tačiau pasidomėjusi antisemitizimo atsiradimo priežastimis, supratau, kad jis gana paprastas. Visko pradžia buvo pavydas ir valdžios bei garbės troškimas. Juk žydai visada buvo itin protingi žmonės, užėmę tvirtas pozicijas ekonominiame, kultūros bei politiniame gyvenime. Naciai, tikėję natūralia rasine kova, tai suprato kaip grėsmę arijams (pagal nacistinę ideologiją tai buvo ištrinktoji tauta). Sunku patikėti, kaip greitai neapykanta pasiglemžia žmogų. Ji užmerkia akis, nutildo sąžinę, širdyje palikdama tik pyktį ir žiaurumą. Toks žmogus tampa žudymo mašina, nepasigailinti net mažiausio vaikelio.
Tačiau buvo ir tokių, kurie išdrįso tam pasipriešinti. Jie rizikavo savo bei artimųjų gerove, kad išgelbėtų visai jiems nepažįstamų žmonių gyvybes. Tokį kilniaširdiškumą gali paaiškinti tik beribė meilė artimam. Šiems asmenims Izraelio vyriausybė suteikė Pasaulio tautų teisuolio vardą. Labai džiaugiuosi, kad tarp tokių žmonių užregistruota daugiau kaip du tūkstančiai septyni šimtai Lietuvos gyventojų. Viena žymiausių iš jų – Ona Šimaitė. Ji buvo tarsi tiltas tarp dviejų pasaulių: geto ir likusio Vilniaus. Tuo metu nelegaliais būdais ji nešė maistą, vaistus, laiškus, ginklus, gelbėjo vaikus (išnešdavo miegančius krepšyje), ištrūkusiems į laisvę parūpindavo dokumentus ir prieglobstį. Bendraudama su geto gyventojais tvirtino supratusi, kad žmogaus negalima nugalėti – ir baisiausiomis sąlygomis jo dvasia išlieka stipri. Moteris teigė, kad tokios drąsos ir pasiaukojimo dar būdama maža išmoko iš senelio Daujoto. Nuo vaikystės jai buvo skiepijama pagarba žmogui ir tolerancija kitataučiams. Senelis mergaitei sakydavo, kad nėra blogų ir gerų tautų. Yra tik geri arba blogi žmonės. Šie žodžiai Onai suteikė jėgų kovoti už žydų tautos išlikimą.
Holokaustas yra tamsiausias žmonijos istorijos puslapis, tačiau jo atminimas ypač svarbus. Labai norėčiau, kad kuo daugiau manau amžiaus žmonių domėtųsi žydų genocido istorija, stengtųsi joje ieškoti atsakymų, kaip išspręsti šiais laikais kylančias problemas. Juk ir šiandien žmonės yra persekiojami ir niekinami dėl religijos, odos spalvos ar kitokių pažiūrų. Tačiau tik prisiminusi šią tragediją bei visus herojus , gelbėjusius nekaltas gyvybes, galiu suprasti, kad tiesa gydo, o žmonės ir šiandien yra kviečiami rinktis – mylėti ar nekęsti. Turbūt vienas gražiausių to pavyzdžių buvo rašytojos Reglindis Raucos, kurios senelis buvo Kauno geto budelis, ir literatūrologės, profesorės Irenos Veisaitės draugystė. Nuo Raucos senelio priklausė tuo metu gete buvusios Irenos gyvybė. Abi moterys susitiko turėdamos vieną intenciją – ne smerkti, o kurti naują, šviesesnį istorijos puslapį. Judviejų susitikimas ir draugystė liudija, kaip praeities skriaudas nusveria teisingumas, o žaizdas gydo ne kerštas, bet atjauta ir gailestingumas. Kaip pati Irena sakė: „Aš visada sakau, kad tik per pripažinimą, per supratimą mes galime įveikti kaltę ir rasti tarpusavio supratimą. Be to, vienintelis kelias, kuris veda į susitaikymą, yra dovanojimas ir suvokimas. Kito kelio į gyvenimą nėra“.
Rugilė Garbaliauskaitė IIa
