INFORMACIJA DĖL UNIFORMŲ >>>
Lietuvos nepriklausomybės aktas – 1918 m. vasario 16 d. pasirašytas dokumentas, skelbiantis, kad atkuriama Lietuvos valstybė. Štai sakinys, kurį iš miego pažadintas galėtų išberti tiek jaunas, tiek senas. Tačiau ar šiais laikas jaučiamas šių žodžių svoris, ypač tarp jaunimo, tarp „mūsiškių“, tarp draugų, besikalbančių apie bet ką ir apie viską? Ar laisvė, Tėvynė, nepriklausomybė – dažnas žodis mano ir mano artimųjų lūpose? Juk ir ateistas paprašytas galėtų prisiminti bent vieną maldą, o dažnas studentas – padeklamuoti posmelį eilėraščio „Trakų pilis“, nežinodamas nė tikrosios Maironio pavardės. Ką mums, jaunesniems, reiškia tai, ką neveiklesni vadina pilkomis datomis, nuvalkiotais šūkiais, šimtąsyk perpasakotais įvykiais?
Dažno pagyvenusio žmogaus baimė – tai, kad jaunimas nepakankamai rimtai žiūri į valstybines šventes, ir, žinoma, toks nerimas nėra nepagrįstas. Sunku grožėtis saule, nepakėlus galvos; sunku pamilti Tėvynę, neapsižvalgius ir paviršutiniškai nusprendus, kad praeitis lieka praeitimi, o pilkos nuotraukos – pilkomis nuotraukomis. O juk kiekvienas oro gūsis čia persisunkęs jaunute mūsų laisve - ji kyla ligi pat dangaus skliauto. O susikaupus dar galima užuosti kvapą kraujo, už ją išlieto, išgirsti žodžius, teikiančius viltį...
Sakoma, jaunų žmonių atmintis paremta rega. Puiku: į ranką paėmus nuotrauką, gimusią Vilniuje prieš daugiau nei šimtmetį, matyti veidai, vasario 16-ąją pavertę šventiška data. Vis dėlto į signatarus mes pripratę žiūrėti kaip į milžinus, be atokvėpio ar nusiskundimo keitusius Lietuvos istorijos vagą, o juk į juos galima pažvelgti ir kitaip – atidžiai, taip tariant, jaunatviškai. Štai – prie sienos truputėlį prispaustas Kazimieras Bizauskas, tvarkingai užantyje ranką slepiantis Antanas Smetona, nedidukė šypsenėlė Jono Vileišio lūpose. Taip, jie intelektualai, politikai, kunigai, sulipdę valstybę narsa ir tikėjimu, tačiau kartu jie ir žmonės. Jie – patriotai, asmenybės, lietuviai; jie – mes. Manau, jaunam žmogui tai svarbus faktas: istoriją kūrė ne mistinės figūros, įplaukusios į vadovėlius su iš anksto paruoštu scenarijumi, o žmonės, labiau už viską troškę išvysti laisvą, nepriklausomą ir savarankišką valstybę.
Laisvė – ne iškovota ir pamiršta koncepcija. Laisvė – ne abstraktus terminas, kurį porą syk per metus minėdamos ištaria lūpos ir palieka ištirpti ore. Laisvė – ne atgyvena, ne seniena jaunam žmogui, ir tegu niekas nesako kitaip: ji tvyro visur. Nėra nė vieno kampelio, kurio nepaliečia, nori to lietuvis ar ne. Laisvė mylėti skirta laisvei mylėti, ir dažnas jaunas žmogus, tyliai pamąstęs, tai supranta.
Jaunimas retai dainuodamas betraukia į žaliąją girelę, tačiau virš medžių sklandantį vėją, žemes rieškučiose, paukščių balsus ir nejautę, nelietę, negirdėję parsineša į sielą.
Girdi minėtasis jaunimas giliai istorinėje atmintyje, kiekvieno lietuvio kraujyje beaidinčioje: kapsi rašalas, šnekučiuojasi tautos didžiavyriai, o laisvė – it šventas balandis su laurų karūna - su mumis, su mumis...
Aina Lašaitytė, IV a gimnazijos klasė
