Išvyka į Kauną
Penktadienis. Štai, su klasės draugėmis, dviem vaikinais ir sese Elija lipu į autobusiuką, judame link Kauno. Po ilgos savaitės esu pavargusi, bet giliai širdyje jaučiu, jog vietoje to, kad eilinį kartą drybsočiau namuose, savaitgalį praleisiu įdomiai ir naudingai.
Kelionė neprailgo. Po poros valandų pasiekėme Kauną. Išlipusi ir autobuso pasijaučiau kaip kitoje šalyje. Nesakau, kad Panevėžys nepažengęs, bet Kaunas atrodė žymiai modernesnis ir praktiškesnis. Po kelių minučių jau važiavome troleibusu. Išlipus dar teko paėjėti. Pasiekus galutinį tikslą, buvau labai maloniai nustebinta. Šv. Kotrynos seserų vienuolynas labai jauki ir miela vietelė. Visos seserys tokios rūpestingos ir mielos! Neilgai trukę sėdome prie gausaus vakarienės stalo. Po vakarienės visi draugiškai susitvarkėme ir kibome į veiklas. Mus aplankė psichologė. Žaidėme įdomius žaidimus. Džiaugiausi, jog mūsų kompanija buvo labai draugiška, niekas nesivaržė ir kalbėjo atvirai. Tai padėjo geriau pažinti save ir susirasti naujų draugų.
Keista, bet jau kita diena - šeštadienis. Pirma valanda nakties, o mes dar nemiegame. Šėlstame ir toliau šnekamės. Pasidalinome savo istorijomis, patirtimi, patarimais ir jausmais. Kaip gera, kai žmogus leidžia geriau jį pažinti. Pagaliau sugulėme. Dar pasišnekėjome ir užmigome. Miegojome labai gerai, todėl buvome energingi ir gerai nusiteikę. Nieko nelaukę keliavome į koplyčią ryto maldai. Man labai patiko tyla ir ramybė. Sesers Elijos pasakyti dėkingumo žodžiai Dievui, nuramino ir įkvėpė likusiai dienos daliai. Po pusryčių žygiavome į šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčią. Kokia ji graži ir erdvi! Prieš šv. Mišias ir po jų pasilinksminome vaikų žaidimų aikštelėje. Buvo juokinga ir gera prisiminti vaikystę. Su Kauno Jaunimo centro darbuotoja Monika grįžome atgal į vienuolyną. Eidama negalėjau atsigrožėti Kaunu. Ta rudens spalva ir kvapas jam labai tiko. Staiga pajutau didelę trauką ir meilę šiam miestui. Supratau, kad jis - mano svajonė. Norėsiu jame studijuoti ir gyventi. Tikiuosi, kad ši svajonė anksčiau ar vėliau išsipildys.
Su Monika vienuolyne leidome kelias valandas. Kartu draugiškai gaminome pietus, darėmės kavą. Paskui vyko darbas grupelėse apie vyrų ir moterų stereotipus, klausėmės jos pasakojimo apie gyvenimą. Gera matyti prieš save laimingą ir pasikeitusį žmogų, kuris kadaise kentėjo, bet nepasidavė ir ėjo į priekį. Tai puiki pamoka, jog gyvenime bus sunkumų, tačiau nereikia pasiduoti.
Gaila, bet viskas baigėsi. Teko važiuoti namo. Iš šios kelionės daug išmokau. Sužinojau naujų dalykų, atradau naujų draugų. Puikiai praleistas savaitgalis paliko nepamirštamą įspūdį ir pamoką, kad visuomet reikia būti dėkingam, nepamiršti savęs ir mokėti džiaugtis gyvenimu.
Jaučiuosi dėkinga sesei Elijai už suplanuotą kelionę, kitoms vienuolyno seserims už rūpestį, valgį ir gerą nuotaiką, dėkoju kompanijai už sukurtą jaukią aplinką, psichologei Rasai ir Monikai už atviras kalbas ir galimybę labiau pažinti save.
Elzė Kęstaitytė 8c 
