Vieną gražų rudens rytą visa 5D klasė susiruošė kelionei į Truskavą (vienuolyną). Žinojome, kad bus labai linksma ir laukia visokios staigmenėlės. Važiavome neilgai, kelionė neprailgo. Kai jau buvome nebetoli mums užrišo akis. Visiems atvykus į rankas įdavė virvę, kad jaustume į kurią pusę sukti. Ėjome per dykumą-smėlį, per gyvatyną-šakų krūvą, lipome į kalną - karstynes, ėjome per svyruojantį rastą-judanti karstynių tiltelį, o paskutinė kliūtis- čiuožykla. Aš buvau labai laiminga. Man patiko kliūti. Kai nučiuožėme galėjome nusirišti raiščius ir pamatėme, kad tai nieko sudėtingo. Po šio nuotykio susimąsčiau, kaip pasaulis atrodo akliesiems.
Netrukus visi keliavome į vienuolyną. Jį slėpė aukštos tujos. Man didelį įspūdį paliko jo paslaptinga aplinka.
Paskui ėjome į vienuolyno vidų. Nusirengėme striukes ir apsimovėme savo iš namų atsivežtas šlepetes. Buvo jauku ir labai smagu. Pasiskirstėme į tris grupeles ir darėme kūrybinę užduotį. Reikėjo iš žurnalo iškirpti mylinčius Dievą žmones ir jo nemylinčius žmones. Visos komandos pasirodė puikiai. Po to lipome į koplyčią. Mokytoja Monika mus išmokė giesmelių. Per mišias visas giesmeles giedojome, o mokytoja grojo gitara. Po šventų mišių mūsų laukė tuščias stalas. Kai visi sudėjo savo atsivežtas vaišes stalas linko nuo saldumynų ir sumuštinių. Sustoję aplink stalą vis greityn ir greityn sušnekėjome maldą ir vos tik pabaigus visi puolėme valgyti kas tik po ranka papuola- buvome labai išalkę. Kai visi draugiškai pasivaišinome, ėjome į lauką. Manęs vis dar nenustojo stebinti magiška vienuolyno aplinka. Galiausiai visi susikrovėme daiktus ir laimingi važiavome namo. Baigės diena. Gaila, kad ji pasibaigė, bet nereikia gailėtis, kad ji praėjo, reikia džiaugtis, kad ji buvo.
Dėkui auklėtojai Gretai, kunigui Tomui ir mokytojai Monikai už šią nuostabią dieną.
Elzė Kęstaitytė 5d klasė 
